2017 m. rugsėjo 25 d., pirmadienis

praeitos savaitės suicidinius sapnus šiąnakt pakeitė kitokio žanro sapnai. bandžiau darbintis į kavinukę ir savininkė, norėdama mane patikrinti, liepė sumaišyti margaritą. ir man nelabai pavyko, neradau tekilos, radau kažkokį melsvą sirupą, neradau kokteilinio šaukšto, radau stiklinę grūstuvę, kurios gaminint šį kokteilį berods nereikia. kažkoks vaikinas bandė man pagelbėti, bet nesigavo. po to ir pats savininkas atėjo padėti, bet taip pat nesigavo kažkas. jei atmintis nesigauna, jis paplojo man per petį ir padarė lattes.

2017 m. rugsėjo 22 d., penktadienis

ice ice baby

užvakar naktį sapnavau, kaip norėjau iššokti pro daugiaaukščio langą ir mąsčiau, kad tik niekas nepamatytų. arba buvo kitaip. kad buvau persisvėrusi pro langą ir mąsčiau, kad tik niekas nepagalvotų, jog aš noriu iššokti. šią naktį sapnavau, jog du žmonės norėjo nušokti. ne vienu metu. kai buvo antroji ,,šokėja'', tai prie jos pastatė gaisrinės kopėčias, iš laiptinės vidaus žmonės lipo ant stogo ją perkalbėti, kad tik ji nenušoktų. atėjo gelbėti neįtikėtinai daug žmonių, per kopėčias lipo kaip kokiu konvejeriu. aš stebėjau jų visų susirūpinimą. o moteris, apsijuosusi balta paklode, sako: ,,aš nežinau, kas man negerai. man viskas gerai, bet aš noriu nušokti.'' ir juokėsi, pati nesuprasdama kodėl, nes šiaip tai būtų tragiškas žingsnis. manau dar, jog ji pati žinojo, kad nenušoks. gal dėmesio siekė ar ką.
gal tai susiję su vakar vakaru, kai jau mąsčiau, kad kaip smagu, jog viskas gerai. viskas tikrai puikiai sekasi, džiaugiuosi gyvenimu, biški įdomesnių sprendimų metas, bet nieko, viskas įmanoma. ir staiga bac bac bac guli lovoje, stebi judančių lapų šešėlius, ašaros pro smilkinius teka iki ausų spenelių, nenusakomas noras kam nors tvoti gerai per makaulę, nes KĄ TIK VISKAS BUVO GERAI. o guli ir mąstai, ką čia sau darai gyvenime, tegul dirba kažkas, kas moka dirbti, o ne kažkokia feilerė, ir tegul tarnauja tas, kas moka tarnauti ten, kur esu pastatyta.
\manau, jog esu žinovė, visų gyvenimo pakilimų ir nuosmukių, bet kaskart tokiam aplankius, jaučiuosi panašiai. svarbu, kad buvo su kuo pasidalinti. ypatingai kai nusprendžiau, jog noriu būti atvira, net kai šūdai gyvenime vyksta.

2017 m. rugsėjo 19 d., antradienis

rytas prasidėjo nuo dėžių kraustymo ir žaislų ieškojimo. o 11 val. sėdėjau studijoje ir laukiau, kol žavusis meistras persipieš piešinį. valandą sėdėjau su išsukta ranka. po jos jau turėjau paukštį ant savęs. viena puikesnių ankstyvųjų gimtadienio dovanų. x)) skausmo pojūtis dešimtbalėje skalėje siekė dvejetą, kartais trejetą, kai pereidavo į vidinę rankos pusę. definitely a milestone.







2017 m. rugsėjo 10 d., sekmadienis

namie dvylika kėdžių. visai kaip to filmo pavadinimas.

noriu ateinančiam savaitgaliui grįžti namo. namo namo namo, jau dzin darosi, kur tie namai. dar prieš keletą mėnesių spręsdavau šitą klausimą gana intensyviai, o dabar jau vienodai. kaip pavadinsi, taip nepagadinsi. aišku, kuo daugiau investuoji, tuo labiau artima darosi. ir iš viso, aš apie tuos miestus kai užsivedusi tauškiu. bet tai yra tai, kas aš esu. užsivedusi tauškalė!
kažkokių šiaudų griebiuosi, kad būtų viskas prijaukinta. netgi vakar vakare gulėdama lovoje, mąsčiau, kad norėčiau net ir to paties katino! taip jaukiai susirangiusio man pašonėje.

o vakar ėjau į miesto šventę tik tam, kad nusipirkčiau cukraus vatos. susiradau palapinytę ir stojau į eilę. bral užlindo kažkokia moteris su savo vaiku. sunervino, nes eilė buvo max trijų žmonių, o jai būtinai reikėjo užlįsti, nes nu kaip kitaip, tikriausiai vaikas numirtų, jei palauks plius 5 minutes negavęs vatos. žinau, kaip nebrandu dėl to susinervinti, bet o tai kaip su delayed gratification??!! man to nebuvo, bet tegul kažkas to išmoksta! žodžiu, vyrui ir jo dukrai, kurie stovėjo už manęs, pranešiau, jog jis galės savo dukrai pirkti kiek norės vatos, bet tik po manęs, nes tokia eilė. o jis sako: ,,suprantu, tikriausiai tavieji nekantrauja". aš: ?? jis: vaikai. aš: ne, čia aš nekantrauju, nes vien dėl vatos išėjau iš namų. toliau kalbėjome apie tai, kaip tai nesveika, sakiau kad man nerūpi, o jis pats sako, kad čia žiauriai nesveika, o stovi eilėje su dukra. tai visą argumentą padaro nevalidų.

tada ėjau į stotį. sėdėjau ten ir valgiau tą vatą, nes laisvės aikštėje per daug žmonių vienam kvadratiniam metrui. po to ėjau į maximą plautis rankų. prie tuliko tokia moterų eilė. nu kaip visad per šventės jos visos susimyža nesveikai. knygoms trim procentų nuolaida, bet nieko gero lentynose nematau. vaikštau vaikštau. pirkau ledus su razinomis ir kinder šokoladukų.

laukiu savaitgalio ir rugsėjo 19

2017 m. rugsėjo 7 d., ketvirtadienis

Sėdžiu bral dabar tokioj nuobodybėj. Mano asmeniui tai toks išbandymas. Ir kai būna taip nuobodu aš visada noriu pabėgioti. Kai negaliu pabėgioti - noriu keiktis. Ačiū Dievui, kad ne kasdien su tuo susiduriu.

Tik šią savaitę pirmą kartą išeidama iš darbo galvojau, kad myliu savo darbą. Myliu vaikus ir noriu juos sutikti. Aiśku, kartais ir nenoriu. Kol kas mano mažutis mažutis atlyginimas būna apkabinimai jiems išeinant. Gal jie ir manipuliatyvūs, gal nuoširdūs, bet still. Reiškia gal jų labai netraumuoju. XDD

Šiaip nežiūriu panoramos. Bet vakar galvoju pažiūrėsiu kas tame pasaulyje dedasi. Bral apsiverkiau. Rodos, jog viskas griūna!!! Artėja naujas uraganas, ligoninėse lankosi raudonos nosys (čia ir smagu, ir liūdna, nes kai kurie vaikai labai ilgai guli tose ligoninėse) šalys nepasidalina pabėgėlių kvotomis... Net kultūrinė dalis buvo labai nyki! Žodžiu, liūdna buvo man labai!

O ta bral sueiga nesibaigia dar. Noriu vaaalgyt, jau skrandį skauda. Ir gal jau net galvą. Čia besėdint net tikas buvo grįžęs po nežinia kiek laiko. Vaje vaje