2017 m. rugpjūčio 16 d., trečiadienis

iiiir mano tiesos troškimas išpildytas. aš visiškai nesuprantu kaip tai veikia. pirmą kartą gyvenime jos taip troškau net fiziškai krūtinę spaudė. o tiesa yra tokia atgaivinanti ir akis atverianti patirtis. like for real. struglinu, bet jaučiuosi atgaivinta.




mes, mergaitės, man pačiai esame sunkiai suvokiamos. kaip galime vieną akimirką dėl dalykų būti šimtu procentų tikros ir niekas mūsų neperkalbėtų, o žiū, po kiek laiko, mes dvejojame, ar toks sprendimas iš viso turėjo kada visatoje egzistuoti. ir dar, dėl viso šito nepatogumo sugebame viena iš kitos pasijuokti. kandžiai, bet taip su meile, atsargiai, kad kaip nors per daug jautriai neužkabintume. nežinau, kaip šitai mes irgi mokame.
pradėjau apie sprendimus, tęsiu sau apie šiaip draugystę ir seserystę, viena kitos palaikymą. neįsivaizduoju, ar anksčiau tokį palaikymą kada gaudavau iš kitų žmonių, neskaitant tėvų. tokį nuoširdų, suprantantį. kai pati norėčiau neigti savo jausmus, nors studijavau psichologiją ir žinau, jog emocijas galima jausti ir reikia su jomis išbūti, bet kartais taip gėda pykti... o draugė ima ir sako: sigita, visiškai normalu, kad tu pyksti, labai natūralu tokioje situacijoje. ir tada leidžiu sau kiek pyktelti. taip truputuką. nes aš to pykčio viduje tiek prikaupusi esu, jog tikriausiai anksčiau net nežinodavau, kad pykstu, tai viską kaip po kilimu pašluodavau. dabar drąsiau iš po jo traukiu dalykus... pykčius, gėdas, erzulius, liūdesius (nes kartais net liūdėti sau neleidžiu), įvairias frustracijas ir kita. aš žiauriai noriu būti atvira ir nebijoti žmonių. nebijoti jų reakcijų dėl jaučiamų dalykų. dėl to paties nenoro pabusti, dėl pripažinimo, kad esu pavargusi ir bijau perdegti dėl didelių gyvenimo pasikeitimų. didžiausia baimė, kai noriu būti atvira, tai kad su manimi nebenorės daugiau niekas būti. kaip čia dabar pasirodysi, kad neturi visko savoje kontrolėje? nes tikriausiai visi galvoja, kad va ji jau tikrai su viskuo susitvarko ir dar kitiems padeda. bet ne! taip nėra. nors kadaise žmogus galvojo, kad man visada viskas tik gerai, visada tik šypsau, o pasakiau, kad gyvenimas šūdinokai einasi. tai pasirodžiau kaip žmogus. gal net jaukiau pasidarė šalimais ir tikrą kvapą pradėjo užuosti.
pirma užduotis nuoširdumo link, tai paklausus kaip sekasi, pasakyti tiesą, net jei ir jausiuosi taip, lyg tuoj pratrūksiu.


šįvakar taip šokau, jog pirmą kartą pajaučiau kaip galiu per judesį išreikšti savo jausmą. vos neapsiverkiau. šakės, sigute




2017 m. rugpjūčio 15 d., antradienis

šakės, anksčiau taip nebūdavo. su keliais žmonėmis vis kalbėjom apie dviveidiškumą, supratau kaip kitus tai skaudina. ir po to nejučiom save pagaunu nesąmones darant. ir man tarsi nieko tokio, bet toks elgesys visiškai nesąžiningas. žinau, kaip kiti nuo to pavargsta. aš dar nespėjau pati nuo savęs uždusti. bet kiti jau dusina. žiauriai dusina.

2017 m. rugpjūčio 3 d., ketvirtadienis

užvakar, kai visą dieną gulėjau lovoje jau pasiruošusi miegui su palaidais plaukais ir vienais apatiniais, nusprendžiau naktį išeiti kažko ieškoti po miestą. šokau į džinsus, užsivilkau marškinėlius, apsiaviau savo nike ir išlėkiau. prisipažinsiu, jog širdis tirtėjo. netgi labai. bet vilniuje dar ne tiek pravaikščiota naktimis, tai pamaniau, kad kažkaip grįšiu. ir grįšiu sveika. į naktį traukė troškimas ką nors sutikti, su kuo nors pakalbėti, nes kartais slegia noras naktimis išeiti su draugais ar vienu draugu tiesiog miestan ar į barą, kuris jau manęs pakrikštytas hipsterlandu, tikriausiai vieninteliu visame mieste.
ėjau gatve. viskas labai priminė hometown. kai tamsu, užrašas ,,sodai valdo'' nebeatrodo toks smagus, praeiti pro kebabines nėra taip saugu ar vaikščioti po kiemus, kur parduodami bitininkystės reikmenys. ėjau pro ,,garso'' kino teatrą. laukiu šarūno barto filmo ,,šerkšnas''. prieš daugiau nei pusmetį mačiau jo trumpametražį. manęs nesužavėjo, bet buvo labai gražių kadrų, ir labai gražių smilkstančių cigaretės dūmų. tačiau iš ,,šerkšno'' tikiuosi kažko kito. to, kas many įsirėš.
vitrinose apžiūrinėjau batelius, su kuriais norėčiau sekmadieniais pasirodyti bažnyčioje. tačiau neradau tokios poros... toliau ėjau pro miltinio teatrą, nusileidau prie senvagės. plaukiojo pora ančių ir judino lygų vandens paviršių. prasilenkiau su dviem porom. praėjau pro salelę, perėjau du šlapių lentų tiltelius. mintyse sukosi vaizdas kaip kas nors iššoka iš už medžių ir mane nuduria. bet taip neatsitiko ir visai nenorėčiau tokios vakaro pabaigos. vėl grįžau prie miltinio. vėl girdėjau užsidarančių restoranų žvanginamas grandines, kuriomis apkaustomi lauko baldai. pasukau link stoties. ji čia nėra tokia baisi kaip vilniuje. nebaisi, nes nėra joje žmonių. praėjau pro indų parduotuvę, nužiūrinėjau spalvotas lėkštes, puodelius ir kokių norėčiau saviems namams. iš ten pat turiu dvi vyno taures. nes viena atrodytų liūdnai, o dvi reiškia, kad kažką galiu pavaišinti, su kažkuo galiu ilgai dviese kalbėtis.
grįžau į laisvės aikštę. prisėdau ant bortelio. tik trumpam, patikrinti facebook. pamačiau vyrą einantį į mano pusę, pašokau ir sparčiai pėdinau link perėjos. jis mane pasivijo, nes šviesofore žibėjo raudona. pradėjo kalbinti. neatrodo įtartinas, bet kišenėje spaudžiau raktus ir jei ką, tai smeigsiu juos jam į akį. tačiau pokalbis visai vystosi. jam tuoj 40 metų, vardu darius, dirba schmitz. pasirodo krikščionis. bent jau teigė, kad su tuo susijęs. viską išduoda žmogaus žodynas. sankryžos vidury lėkiojo šuo. jis lojo į orą. fone blikčiojo žaibai. aš nenorėjau vyrui nieko apie save pasakoti, todėl klausiau. klausiau apie gyvenimą, apie tai, ką teikia dvasia, apie tai, kad esu drąsi naktį vaikščiodama beveik nepažįstamam mieste, apie tai, kad požiūris į gyvenimą viską keičia, netgi tai, ar tau sunku daryti dalykus, ar neturi jėgų. delnai paslėpti kišenėse po truputį atleido raktus. supratau, kad negali būti žmoguje gyvenimo, jei prieš užmiegant jis galvoja, kad ryte norėtų nebepabusti. kai galiausiai išsiskyrėme, jis nuėjo keliu tiesiai, aš pasukau į dešinę. jau buvau nuėjusi pusę kelio namo, girdžiu, jog mane šaukia vardu, mažybiškai ir ar jį girdžiu, nes nori manęs kažko paklausti. nemačiau jo, medžių eilė sudarė sieną. paskubinau žingsnį ir nubėgau į svetimą kiemą. pasislėpiau tamsoje, šešėliuose. įsitikinusi, kad jo nebėra, grįžau namo. nusirengiau ir veidu kritau į pagalvę.

2017 m. rugpjūčio 1 d., antradienis

-ką matei dar?
-susirūpinusį, skubantį veidą link scenos, pilką maikutę, šviesiai mėlynus džinsus, striukę aprištą aplink juosmenį, smulkius pečius, riestą užpakalį. dar plaukus buvai susirišusi.


2017 m. liepos 25 d., antradienis

įvažiavimas į Vilnių ryte, dieną ir vakare labai skiriasi. ryte priklausai visai skubančiųjų į darbą ar į bala-žino-kur miniai. važiuoji, kiek pastovi kamščiuos ir tiek. atvykęs dažniausiai neturi laiko pramogauti, jau būna sutarti susitikimai, numatyti darbai. atvažiavimas dieną nuo atvažiavimo ryte nelabai irgi kuo skiriasi. tik gal įvažiuoji kiek labiau išsimiegojęs, atsikėlęs ne šeštą ryto, o aštuntą. dieną būna mažiau skubėjimo, nes dalis visokių darbų jau nebebus atlikta. tai pakankamai sumaišo dienos ritmą ir padaro tave neįgaliu atlikti įprastus dienos darbus. dingsta anksčiau taip mylėta rutina.
o įvažiavimas vakarais yra neįprastas metas tiek vasarą, tiek žiemą. įvažiuoti į Vilnių vakare yra toks šildantis subjektyvus patyrimas. sėdi automobilyje su geriausiais draugais, groja pirmasis Arctic Monkeys albumas, languose atsispindi 22:08 valandos nakties dangus. bet taip žydrai, taip švariai, jog net suabejotum, kad ten iš viso yra skaidrus stiklas. žiauriai banalu yra tai sakyti. netgi banalu sakyti, kad banalu. visas tas didumas, pravažiuojami statybų, baldų, įrankių sandėliai įkvepia. galbūt visų šių veiksnių suma įkvėpia dėl savo ypatingos reikšmės praleidžiant vienus svarbiausių metų gyvenime, svarbiausių statant asmenybę.
važiuojam toliau, keičiasi vaizdai, dabar žinau kur Vilniuje Porshe salonas, žinau kaip atrodo Pašilaičių rajonas. ir kiek dar vietų nematytų! bet svarbiausią jausmą man kūrė žmonės, kuriuos mačiau, kuriuos dabar matau. šalia, sėdinčius gretimose sėdynėse. juose yra visa magija, visi apkerėti pokalbiai. ir man visada kels nuostabą tai, kaip jie mane supranta. supranta net tada, kai pati savęs nesuprantu.
o dabar važiuoju iš Vilniaus. jokios magijos. tik kiek apsirikęs oras, nes šią akimirką turėtų lyti.