Pranešimai

su drauge susirašinėjame, kad jai labai norisi įsimylėti, jausti visokius drugelius ir tarakonus pilve. ir aš kažkaip galvoju, jog irgi norėčiau. bet iš kitos pusės žiauriai tingiu. jei būčiau santykiuose, tai labai tingėčiau įsimylėti. norėčiau būti jam kokia tokia draugė ir tada tiesiai prie reikalo. gal tiesiog dabar taip atrodo, kad tingėčiau. daug energijos tai reikalauja, kai reikia viską viską daryti, o aš, surprise surprise, viską mėgstu atidėlioti. ir kuo ilgiau atidedu, tuo geriau. pavyzdžiui, jei turėčiau vyrą, ir dar ten kokių kinderių, tai būčiau negalėjusi dalyvauti šįryt patarnavime nakvynės namuose. o tas patarnavimas toks ekspromtiškas buvo. iš vakaro pasakiau, kad aš irgi noriu eiti. Danielius irgi prisijungė. bet va su šeima viskas būtų kitaip. o gal ne viskas. nežinau. bet tikrai žinau, jog kitaip. nes man dar vienas jausmas yra, kad visą gyvenimą būsiu single. nu toks žostkas jausmas. aišku, aš ten psichologijos paskaitų prisiklausiusi belenkiek, tai pergyvenu, ka…

skinny dipping in a bathtub

apsinuoginę
prieš
visatą
begalybę

               ir vienas kitą

žinau tik tiek
kad
ne gėda

čiupinėjame
vienas
          kito skeletą
užčiuopiam
keistų įlinkimų
bei sąnariu
prisiveriam pirštą

nuogi kad nei odos
pluoštelio
nei kvapo
                suprasti
                negalim


niekam to nesakiau, nes gėda kažkodėl, bet man labai gražus vardas zoja
panevėžy vis neturiu kaip save realizuoti šokių srityje. neskaitant to, kad pati vakarais sau šoku ką noriu, vis niekaip nepatobulėju. judesiai kartojasi. rūta buvo sakiusi, kad tą jausmą, kurį jauti, bandyk išreikšti. kaip gali atrodyti nuobodulys? kaip gali atrodyti susierzinimas? nu mano galvoj ir kūne visuotinis pastrigimas.

šiuo metu kūryba persikėlė visai visai į kitą sritį. kuri man tokia svetima buvo ir į ją kažkaip nejauku ir baugu užeiti buvo. visada sau kartojau, kad visiškai nemoku piešti. manau, užteko, jog vienąkart muzikos (!) mokytoja pasakė, kad piešiu kaip mažas vaikas. ir viskas. daugiau nei krust. gi aš piešiu kaip mažas vaikas! vadinasi nemoku. ir kai esu tokioje vietoje, kai nieko nekūriau ilgą laiką, bet norisi apčiuopiamą save turėti, tai pradėjau piešti. labiau gal tai veikia kaip terapija. tikslas nėra sukurti kažką ateities kartoms, kad per dailės pamokas turėtų ką aptarti. didesnis noras yra padėti sau. per spalvas, per lytėjimą, per rankų judesius, per poi…
dažniausiai rašau čia, kai jaučiuosi keistai. kai viskas gerai, tai tyliu arba kažkur kitur emocijas padedu.
nenoriu ryt į darbą. nei į vieną darbą. nenoriu ruoštis vaikų kalėdoms vėl. nenoriu naujųjų metų. nenoriu būti čia viena. nenoriu, kad vėl kažkokie jausmai būtų, kurių nereikia niekam. nenoriu galvoti, ko niekada nebus ir nenoriu tam kurti scenarijų. nenoriu jokių padėkos vakarų.
vakar užmigau vidury hario poterio. praeitą savaitę užmigau vidury vienas namuose. tąnakt atsibudau 2:10 val., šviesos dega, kompo ekranas užgesęs. nenusivaliusi makiažo ir toliau nusprendžiau miegoti. aš neužmigdavau žiūrėdama filmą gal nuo kokios 7 klasės. nes tiesiog pajusdavau, jog jau vsio ir susiruošdavau miegoti.
o šįvakar ėjau į kino teatrą žiūrėti antimeinstryminio filmo. nu žiauriai keistas. eilinį kartą nemoku išsirinkti filmo (pastarąsias savaites žiūrėdavau kvailus filmus, kaip we're the millers arba uptown girls). nežinau, ar aš čia specialiai stengiuosi ale mąstyti ir pati sau pasiro…
pavargau nuo technologijų, nuo baimės ir keistų minčių
šįvakar, nuo 17:15 val. iki 17:50 val. praleidau savo namuose su ketvirtoke. viena mielesnių mano sutiktų mergaičių gyvenime. kalbėjom visokius dalykus. tikrai. visokius. bet kokius šovusius į galvą. ji sako:
- o tau ketvirtadienis nebuvo keista diena?
mąstau, kad lyg ir ne.
- aš vakar du kartus verkiau mokykloje.
- žinok, aš irgi vakar verkiau.
tik kad ji verkė, nes ją dukart įskaudino žmonės, o aš verkiau, nes skaičiau evangelijos pabaigą ir supratau, kaip skaudinu Jį.

dalinosi, kad pirmąkart verkė mokykloje. sakau:
- man taip gal tik kartą ar du buvo nutikę, kad verkiau mokykloje.
- tai gal irgi ketvirtadienis buvo?