Pranešimai

šįvakar, nuo 17:15 val. iki 17:50 val. praleidau savo namuose su ketvirtoke. viena mielesnių mano sutiktų mergaičių gyvenime. kalbėjom visokius dalykus. tikrai. visokius. bet kokius šovusius į galvą. ji sako:
- o tau ketvirtadienis nebuvo keista diena?
mąstau, kad lyg ir ne.
- aš vakar du kartus verkiau mokykloje.
- žinok, aš irgi vakar verkiau.
tik kad ji verkė, nes ją dukart įskaudino žmonės, o aš verkiau, nes skaičiau evangelijos pabaigą ir supratau, kaip skaudinu Jį.

dalinosi, kad pirmąkart verkė mokykloje. sakau:
- man taip gal tik kartą ar du buvo nutikę, kad verkiau mokykloje.
- tai gal irgi ketvirtadienis buvo?
jis ja jautriai pasirūpino. rūpinosi, kad turėtų pakankamai miego, rūpinosi, jog po visų darbų ji turėtų poilsį ir laiką sau, rūpinosi, kad nesusirgtų, nes jos balsas viską išduodavo. viską, tik ne draugystę. jie abu norėjo mesti darbus bei atsakomybes ir pabėgti valkatauti į bet kokią kitą šalį. dažniausiai minėjo belgiją ar olandiją. daug neatviraudavo vienas kitam. tiksliau, jis dar buvo apsistatęs sienomis ir neleido jai užeiti į vidų. neleido patyrinėti ir suprasti. nors kartais būdavo akimirkų, kuomet ji įtardavo, kad ką tik išgirdo ir suprato tai, ko kiti neišgirs ir neturės galimybės suprasti.
ji tapo jo drauge. draugė tam laikui, kuomet jis kasė griovius kaime, kada be perstojo žiūrėjo filmus apie antrąjį pasaulinį karą ir bandė užlopyti istorijos žinių spragas. draugė prancūzų kalbos pamokėlėse, draugė diskusijose apie gyvenimo sunkumą bei lengvumą. žinojo, kad tikriausiai gyvenime nelabai kada ir susitiks. taip viskas ir baigėsi. net neprasidėjus.


tiesiog mane apkabinkite s…
supratau vakar, jog operetės bus kažkas naujo, kuo galėsiu pasimėgauti laisvu laiku. ir supratau, kad nesuprantu, kai būni žmonių krūvoj, kodėl taip juokinga būna iš nejuokingų pokštų? tai gal vis dėl to jie yra juokingi?? vakar dar supratau, jog būna smagu, kai pasirūpina manim. tik gaila, jog tikriausiai tą vieną vienintelį kartą.
ta prasme, aš myliu tuos vaikus. bet kartais, sakau, tik kartais, jie gali įlįsti taip giliai į nervus, jog atrodo visiškai legalu padaryti tai, ką galvoju. o važiuodama atgal namo kokius 9 kartus pagalvojau, jog reikėtų paprašyti vairuotojo sustoti. aš pėsčiomis paėjėčiau keletą šimtų metrų į priekį. atsigulčiau ant asfalto ir ranka duočiau ženklą, jog jau galima įsibėgėti ir autobusiuku pervažiuoti mane. arhg. o grįžusi namo net virpėjau iš kažkokios įtampos. daugiau jokių ekskursijų per ateinančius porą mėnesių. bet taip, myliu tuos vaikus.
eina sau, kaip reikia įsišaknyti į tiesas, kurias išmokau. tik akimirką pagalvoju, jog ,,na, man tai tikrai šitai negresia'' ir kitą jau galiu melsti Dievo, jog sugebėčiau likti ištikima visoms tiesoms. ir kol kas  dabar viskas pakankamai gerai, vanduo ramus. svarbiausia likti tokia, kai vanduo taškosi į šalis, kai jausmai ir galva feilina palikti tiesą aukščiau už visa kita. aaargh, svarbiausia loyalty to Jesus. amen.
atsimenu, abu susitikome ir buvome žvėriškai išalkę. todėl ėjome pėsčiomis iki vingio kino teatro esančios picerijos. prieš ten įeidama jau žinojau, kad mano mėlynas švarkas ir kelnės įsigers kepamų picų kvapo, bet alkis dažniausiai tokiose situacijose laimi. įėjome. tu kaip visada maloniai pradėjai kalbinti ten dirbančias darbuotojas, klausinėjai jų, berods, apie vandenį buteliukuose ir apie tai, kaip sekasi dirbti. tokie pokalbiai galėtų būti tavoji vizitinė kortelė. atsimenu, kai per tavo gimtadienį visiškai neplanuotai irgi ėjome valgyti picos į ant gatvės kampo prie šv. trejybės bažnyčios esančią piceriją. tu su padavėja taip maloniai bendravai, kaip su sena drauge. aš užėmiau staliuką. nepatogų. tavo prašymu persėdome prie lango. kėdės pernelyg užgrūstos, o šalia marozų, sakiau, kad nenoriu sėdėti. nepamenu, apie ką šnekučiavomės. tikriausiai apie tai, jog toje picerijoje dirba mano buvusi kolegė iš iki express laikų. tu sakei, kad va, pasižiūrėk, kiek daug pasiekei, o tavo kole…