2017 m. spalio 14 d., šeštadienis

ta prasme, aš myliu tuos vaikus. bet kartais, sakau, tik kartais, jie gali įlįsti taip giliai į nervus, jog atrodo visiškai legalu padaryti tai, ką galvoju. o važiuodama atgal namo kokius 9 kartus pagalvojau, jog reikėtų paprašyti vairuotojo sustoti. aš pėsčiomis paėjėčiau keletą šimtų metrų į priekį. atsigulčiau ant asfalto ir ranka duočiau ženklą, jog jau galima įsibėgėti ir autobusiuku pervažiuoti mane. arhg. o grįžusi namo net virpėjau iš kažkokios įtampos. daugiau jokių ekskursijų per ateinančius porą mėnesių. bet taip, myliu tuos vaikus.

2017 m. spalio 10 d., antradienis

eina sau, kaip reikia įsišaknyti į tiesas, kurias išmokau. tik akimirką pagalvoju, jog ,,na, man tai tikrai šitai negresia'' ir kitą jau galiu melsti Dievo, jog sugebėčiau likti ištikima visoms tiesoms. ir kol kas  dabar viskas pakankamai gerai, vanduo ramus. svarbiausia likti tokia, kai vanduo taškosi į šalis, kai jausmai ir galva feilina palikti tiesą aukščiau už visa kita. aaargh, svarbiausia loyalty to Jesus. amen.

2017 m. spalio 2 d., pirmadienis

atsimenu, abu susitikome ir buvome žvėriškai išalkę. todėl ėjome pėsčiomis iki vingio kino teatro esančios picerijos. prieš ten įeidama jau žinojau, kad mano mėlynas švarkas ir kelnės įsigers kepamų picų kvapo, bet alkis dažniausiai tokiose situacijose laimi. įėjome. tu kaip visada maloniai pradėjai kalbinti ten dirbančias darbuotojas, klausinėjai jų, berods, apie vandenį buteliukuose ir apie tai, kaip sekasi dirbti. tokie pokalbiai galėtų būti tavoji vizitinė kortelė. atsimenu, kai per tavo gimtadienį visiškai neplanuotai irgi ėjome valgyti picos į ant gatvės kampo prie šv. trejybės bažnyčios esančią piceriją. tu su padavėja taip maloniai bendravai, kaip su sena drauge. aš užėmiau staliuką. nepatogų. tavo prašymu persėdome prie lango. kėdės pernelyg užgrūstos, o šalia marozų, sakiau, kad nenoriu sėdėti. nepamenu, apie ką šnekučiavomės. tikriausiai apie tai, jog toje picerijoje dirba mano buvusi kolegė iš iki express laikų. tu sakei, kad va, pasižiūrėk, kiek daug pasiekei, o tavo kolegė - ne. pasijaučiau kiek nejaukiai. sulaukėme picos. kaip visada ją dalinome lygiai lygiai pusiau. nors šįkart vienu gabaliuku daugiau liko tau. tu pasakei man kažką nesuprantamo. aš pakėliau akis ir paklausiau ''ką?". tu nutilai. pasakei, kad turiu labai gražias akis. tai turėjo būti paskutinis susitikimas man gyvenant vilniuje. nors jų buvo dar keletas. visiškai neplanuotų, bet tokių pat malonių. atsimenu, kai bernardinų sode ant suoliuko man pasakojai, jog esi moters meilužis, o toji tau sudaužė širdį, nes nusprendė grįžti pas savo vyrą. aš buvau labai nustebinta ir prajuokinta, kad tu, suaugęs vyras, darai tokias nesąmones. o visa ši kalba pradėjo rutuliotis nuo to, kad tau eilinį kartą pasidarė įdomu kada nutiko paskutiniausias mano bučinys. dažnai to klausdavai, aš vis neatsakydavau. o kai paskutinį kartą klausei gyvai, tai kalba nukrypo apie tavo romaną su menų spaustuvės darbuotoja. tikriausiai visad toks ir būsi, flirtuojantis su visomis moterimis ir priverčiantis jas jaustis ypatingai. jog nebėra tau jokių galimybių rasti tą vienintelę, nes visos viltys išsikraustė į panevėžį.

2017 m. rugsėjo 25 d., pirmadienis

praeitos savaitės suicidinius sapnus šiąnakt pakeitė kitokio žanro sapnai. bandžiau darbintis į kavinukę ir savininkė, norėdama mane patikrinti, liepė sumaišyti margaritą. ir man nelabai pavyko, neradau tekilos, radau kažkokį melsvą sirupą, neradau kokteilinio šaukšto, radau stiklinę grūstuvę, kurios gaminint šį kokteilį berods nereikia. kažkoks vaikinas bandė man pagelbėti, bet nesigavo. po to ir pats savininkas atėjo padėti, bet taip pat nesigavo kažkas. jei atmintis nesigauna, jis paplojo man per petį ir padarė lattes.

2017 m. rugsėjo 22 d., penktadienis

ice ice baby

užvakar naktį sapnavau, kaip norėjau iššokti pro daugiaaukščio langą ir mąsčiau, kad tik niekas nepamatytų. arba buvo kitaip. kad buvau persisvėrusi pro langą ir mąsčiau, kad tik niekas nepagalvotų, jog aš noriu iššokti. šią naktį sapnavau, jog du žmonės norėjo nušokti. ne vienu metu. kai buvo antroji ,,šokėja'', tai prie jos pastatė gaisrinės kopėčias, iš laiptinės vidaus žmonės lipo ant stogo ją perkalbėti, kad tik ji nenušoktų. atėjo gelbėti neįtikėtinai daug žmonių, per kopėčias lipo kaip kokiu konvejeriu. aš stebėjau jų visų susirūpinimą. o moteris, apsijuosusi balta paklode, sako: ,,aš nežinau, kas man negerai. man viskas gerai, bet aš noriu nušokti.'' ir juokėsi, pati nesuprasdama kodėl, nes šiaip tai būtų tragiškas žingsnis. manau dar, jog ji pati žinojo, kad nenušoks. gal dėmesio siekė ar ką.
gal tai susiję su vakar vakaru, kai jau mąsčiau, kad kaip smagu, jog viskas gerai. viskas tikrai puikiai sekasi, džiaugiuosi gyvenimu, biški įdomesnių sprendimų metas, bet nieko, viskas įmanoma. ir staiga bac bac bac guli lovoje, stebi judančių lapų šešėlius, ašaros pro smilkinius teka iki ausų spenelių, nenusakomas noras kam nors tvoti gerai per makaulę, nes KĄ TIK VISKAS BUVO GERAI. o guli ir mąstai, ką čia sau darai gyvenime, tegul dirba kažkas, kas moka dirbti, o ne kažkokia feilerė, ir tegul tarnauja tas, kas moka tarnauti ten, kur esu pastatyta.
\manau, jog esu žinovė, visų gyvenimo pakilimų ir nuosmukių, bet kaskart tokiam aplankius, jaučiuosi panašiai. svarbu, kad buvo su kuo pasidalinti. ypatingai kai nusprendžiau, jog noriu būti atvira, net kai šūdai gyvenime vyksta.