2017 m. birželio 20 d., antradienis

vieną naktį, kai ilgai varčiausi negalėdama užmigti, gilinausi į visokius savo jausmus (vau, kaip neįprasta). bet tada mane aplankė dar keistesnis jausmas, toks, lyg žinočiau ką reiškia mirti, toks, tarsi jau kažkada buvau mirusi. ir kažkaip nebebijojau mirti, nes žinai koks jausmas. žodžiu, sounds insane.

kitą tokį pat eilinį vakarą buvau nerami. turėjau vieną jausmą prieš išeidama iš namų, bet jo nepaisčiau. žinoma, mano jausmai ir mintys pasitvirtino. aš iš to tik pasijuokiau. bet kai prieš užmiegant aplankė mintys dar kartą, tokios pat stiprios tik baisesnės, tai nežinia kokiais būdais turi save raminti, kad jeigu kas atsitiks, tai nieko tokio. baisu būna, kai vieną kartą mintys pasitvirtina, tada atėjus kitai tokiai pat stipriai jos išsigąsti dėl galimybės išsipildyti. dėl to būna baisoka gyventi vienai, nes jokie užraktai nepadės.

o visa kita dėliojasi žiauriai keistai. nieko nesuprantu vėl eilinį sykį. žmonės būna grožio kaip bredai pitai ir bendrauja draugiškai. žmonės būna tokie, kurie dažnai duoda cold shoulder, bet atsidūrus kitoje situacijoje būna neįsivaizduojamai rūpestingi. žmonės dar būna tokie, su kuriais nebendrauji, bet tada pakviečia į spektaklį ir įsižeidžia, kai negali būti. žmonės būna tokie, kurie skuba ir desperatiškai ieško. ir patys nežino ko. žmonės būna tokie, kurie primena man tėvus. taip pat tokie, kur gali pavadinti soulmates. oi, džiaugiuosi žmonėm. ir šiaip rašinėju vėjusssss

malonu grįžti namo. viską nusimeti


Komentarų nėra:

Rašyti komentarą