įvažiavimas į Vilnių ryte, dieną ir vakare labai skiriasi. ryte priklausai visai skubančiųjų į darbą ar į bala-žino-kur miniai. važiuoji, kiek pastovi kamščiuos ir tiek. atvykęs dažniausiai neturi laiko pramogauti, jau būna sutarti susitikimai, numatyti darbai. atvažiavimas dieną nuo atvažiavimo ryte nelabai irgi kuo skiriasi. tik gal įvažiuoji kiek labiau išsimiegojęs, atsikėlęs ne šeštą ryto, o aštuntą. dieną būna mažiau skubėjimo, nes dalis visokių darbų jau nebebus atlikta. tai pakankamai sumaišo dienos ritmą ir padaro tave neįgaliu atlikti įprastus dienos darbus. dingsta anksčiau taip mylėta rutina.
o įvažiavimas vakarais yra neįprastas metas tiek vasarą, tiek žiemą. įvažiuoti į Vilnių vakare yra toks šildantis subjektyvus patyrimas. sėdi automobilyje su geriausiais draugais, groja pirmasis Arctic Monkeys albumas, languose atsispindi 22:08 valandos nakties dangus. bet taip žydrai, taip švariai, jog net suabejotum, kad ten iš viso yra skaidrus stiklas. žiauriai banalu yra tai sakyti. netgi banalu sakyti, kad banalu. visas tas didumas, pravažiuojami statybų, baldų, įrankių sandėliai įkvepia. galbūt visų šių veiksnių suma įkvėpia dėl savo ypatingos reikšmės praleidžiant vienus svarbiausių metų gyvenime, svarbiausių statant asmenybę.
važiuojam toliau, keičiasi vaizdai, dabar žinau kur Vilniuje Porshe salonas, žinau kaip atrodo Pašilaičių rajonas. ir kiek dar vietų nematytų! bet svarbiausią jausmą man kūrė žmonės, kuriuos mačiau, kuriuos dabar matau. šalia, sėdinčius gretimose sėdynėse. juose yra visa magija, visi apkerėti pokalbiai. ir man visada kels nuostabą tai, kaip jie mane supranta. supranta net tada, kai pati savęs nesuprantu.
o dabar važiuoju iš Vilniaus. jokios magijos. tik kiek apsirikęs oras, nes šią akimirką turėtų lyti.

Komentarai