2017 m. liepos 19 d., trečiadienis

kas mane užknisa, tai, kad nemoku būti viena. tiesa, jog niekada ir nemokėjau. aš nežinau, gal žmonės prie manęs jaučiasi labai išsenkantys or what, bet man taip jų reikia. darbe išsemia vaikai, o aš pati čia neturiu ko išsemti. nebent rieslingo butelaitį. nagai patys lenda tarp dantų ir prašosi sukandami. nežinau, gal reikėtų varyt pabėgioti, bet abejoju ar būtų gerai, kai pusė butelio jau išgerta. arba reikėtų būti naiviai ir bandyti keltis kokią 7 val ir varyt bėgioti kaip dar niekada gyvenime nebėgiojau, kaip dar niekada gyvenime nebuvau uždususi, kaip dar niekada gyvenime širdis nelipo iš krūtinės ir kaip dar niekada gyvenime nedegė plaučiai nuo įkvėpiamo šalto oro.
šiandien stotelėje vyras užkalbino. visiškai ne mano skonio. gal net biški diedas sakyčiau.
sako:
- atsiprašau, ar dvyliktas jau nuvažiavo?
aš pakeliu akis, aukštas, stambokas vyriškis, gal kokių dvidešimt penkerių metų. sutrikau:
- kaip sakėt?
- ar dvyliktas jau nuvažiavo?
aš kratau galvą, kad ne. nuleidžiu akis žemyn į telefono ekraną, nes tokios supistos nuotaikos senai kada buvau. vėl kreipiasi į mane:
- gal galima jus pakalbinti?
aš, akių nepakeldama:
- ne, šiandien aš prastos nuotaikos, - rodos žinutė išsiųsta ir suprasta. jis atkibo, nuėjo tikrinti tvarkaraščių. toliau skrolinu nežinia kur, nežinia ką.
įlipau į autobusą, jau iš anksto pasiruošusi mintyse tekstą ir monetas, kurias paduosiu vairuotojui prašydama:
- vieną bilietėlį už pusę kainos. - vairuotojas paima pinigus, paskaičiuoja grąžą ir ją atiduoda kartu su bilietėliu. aš žiūriu, kad čia tik dvidešimt centų ir bilietėlis, o padaviau gi eurą ir du centus. sakau:
- dar trūksta 50 ct, atsiprašau, dar 50 ct, - jis žiūri į mane nesuprasdamas. - gi vieną eurą ir du centus padaviau.
- kokį dar eurą?!!!
mano akys didelės, susigėstu ir prisimenu, kad tas euras vis dar mano piniginėje. atsiprašymų lavina, vairuotojas manęs neapšaukė. vienas taškas Panevėžiui už nešaukiančius ir vos matomą šypsenėlę išspaudžiančius vairuotojus.
dar viena šiandien patirta frustracija, dėl kurios jau norėjau apsiverkti, tai džinsų pirkimas parduotuvėse. nėra mano dydžio, nėra tokių džinsų, su kuriais neatrodyčiau kaip douchbag. ir tai tęsiasi metų metus, nuo tada, kai man bent kiek pradėjo rūpėti kaip aš atrodau. nusinešiau į matavimosi kabiną 5 poras džinsų ir nei vieni netiko. ir dar - dydžius pradėjo rašyti tokiais matavimo vienetais, su kuriais dar nesu susipažinusi. kas per dydis yra 32??? mano matavimo vienetais, kuriais iki šiolei prekiavo visos parduotuvės, tai būtų coliukės dydžio džinsai. bet dabar šio dydžio džinsai talpintų mane neščią 8 mėnesį. šiaip gal man ir nelabai tai rūpėtų. tikrai, prisiekiu, šitai nėra mano mėgstamiausias rūpestis. bet kai esamų vienintelių ir nešiojamų kelnių klynas pradeda dilti, tai nėra ko delsti iki kol kelnaitės pradės per juos šviesti.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą