2017 m. rugpjūčio 3 d., ketvirtadienis

užvakar, kai visą dieną gulėjau lovoje jau pasiruošusi miegui su palaidais plaukais ir vienais apatiniais, nusprendžiau naktį išeiti kažko ieškoti po miestą. šokau į džinsus, užsivilkau marškinėlius, apsiaviau savo nike ir išlėkiau. prisipažinsiu, jog širdis tirtėjo. netgi labai. bet vilniuje dar ne tiek pravaikščiota naktimis, tai pamaniau, kad kažkaip grįšiu. ir grįšiu sveika. į naktį traukė troškimas ką nors sutikti, su kuo nors pakalbėti, nes kartais slegia noras naktimis išeiti su draugais ar vienu draugu tiesiog miestan ar į barą, kuris jau manęs pakrikštytas hipsterlandu, tikriausiai vieninteliu visame mieste.
ėjau gatve. viskas labai priminė hometown. kai tamsu, užrašas ,,sodai valdo'' nebeatrodo toks smagus, praeiti pro kebabines nėra taip saugu ar vaikščioti po kiemus, kur parduodami bitininkystės reikmenys. ėjau pro ,,garso'' kino teatrą. laukiu šarūno barto filmo ,,šerkšnas''. prieš daugiau nei pusmetį mačiau jo trumpametražį. manęs nesužavėjo, bet buvo labai gražių kadrų, ir labai gražių smilkstančių cigaretės dūmų. tačiau iš ,,šerkšno'' tikiuosi kažko kito. to, kas many įsirėš.
vitrinose apžiūrinėjau batelius, su kuriais norėčiau sekmadieniais pasirodyti bažnyčioje. tačiau neradau tokios poros... toliau ėjau pro miltinio teatrą, nusileidau prie senvagės. plaukiojo pora ančių ir judino lygų vandens paviršių. prasilenkiau su dviem porom. praėjau pro salelę, perėjau du šlapių lentų tiltelius. mintyse sukosi vaizdas kaip kas nors iššoka iš už medžių ir mane nuduria. bet taip neatsitiko ir visai nenorėčiau tokios vakaro pabaigos. vėl grįžau prie miltinio. vėl girdėjau užsidarančių restoranų žvanginamas grandines, kuriomis apkaustomi lauko baldai. pasukau link stoties. ji čia nėra tokia baisi kaip vilniuje. nebaisi, nes nėra joje žmonių. praėjau pro indų parduotuvę, nužiūrinėjau spalvotas lėkštes, puodelius ir kokių norėčiau saviems namams. iš ten pat turiu dvi vyno taures. nes viena atrodytų liūdnai, o dvi reiškia, kad kažką galiu pavaišinti, su kažkuo galiu ilgai dviese kalbėtis.
grįžau į laisvės aikštę. prisėdau ant bortelio. tik trumpam, patikrinti facebook. pamačiau vyrą einantį į mano pusę, pašokau ir sparčiai pėdinau link perėjos. jis mane pasivijo, nes šviesofore žibėjo raudona. pradėjo kalbinti. neatrodo įtartinas, bet kišenėje spaudžiau raktus ir jei ką, tai smeigsiu juos jam į akį. tačiau pokalbis visai vystosi. jam tuoj 40 metų, vardu darius, dirba schmitz. pasirodo krikščionis. bent jau teigė, kad su tuo susijęs. viską išduoda žmogaus žodynas. sankryžos vidury lėkiojo šuo. jis lojo į orą. fone blikčiojo žaibai. aš nenorėjau vyrui nieko apie save pasakoti, todėl klausiau. klausiau apie gyvenimą, apie tai, ką teikia dvasia, apie tai, kad esu drąsi naktį vaikščiodama beveik nepažįstamam mieste, apie tai, kad požiūris į gyvenimą viską keičia, netgi tai, ar tau sunku daryti dalykus, ar neturi jėgų. delnai paslėpti kišenėse po truputį atleido raktus. supratau, kad negali būti žmoguje gyvenimo, jei prieš užmiegant jis galvoja, kad ryte norėtų nebepabusti. kai galiausiai išsiskyrėme, jis nuėjo keliu tiesiai, aš pasukau į dešinę. jau buvau nuėjusi pusę kelio namo, girdžiu, jog mane šaukia vardu, mažybiškai ir ar jį girdžiu, nes nori manęs kažko paklausti. nemačiau jo, medžių eilė sudarė sieną. paskubinau žingsnį ir nubėgau į svetimą kiemą. pasislėpiau tamsoje, šešėliuose. įsitikinusi, kad jo nebėra, grįžau namo. nusirengiau ir veidu kritau į pagalvę.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą